Du esporto atletus auginanti „MamaBoo“: apie jų vaikystę, iššūkius bei džiaugsmą

Lietuvos esporto istoriją keičiantys broliai „Boo“ stebina ne tik žaidimu, bet ir atvirumu – visa šeima ir net bendruomenė palaiko jų žaidimą. Esportstop.lt susėdo su šių brolių mama Dana Lukaševič, kuri pasidalino gyvenimo esporte subtilybėmis bei atskleidė dar negirdėtų detalių apie tai, koks sudėtingas kelias yra siekiant suprasti esportą iš tėvų perspektyvos.

Geriausi Lietuvos „VALORANT“ žaidėjai, broliai Ričardas „Boo“ Lukaševičius ir Dominykas „MiniBoo“ Lukaševičius karjeras pradėjo skirtingais laikais. Visgi juos skiria net 8 metų tarpas. Tad jų patirtys siekiant esporto tikslų skyrėsi, bet kaip pripažįsta šių brolių mama – nei vieno kelias nebuvo lengvas.

Dominykas savo asmeninį kompiuterį gavo tik kai jam suėjo 15 metų. Nebūtina sėdėti nuo pat mažų dienų ištisai prie kompiuterio, kad būti geru esportininku, – D. Lukaševič.

Esportstop.lt susėdo su šių dviejų į esporto pasaulio metraščius Lietuvos vardą statančių žaidėjų mama Dana Lukaševič, dar scenoje žinoma „MamaBoo“ slapyvardžiu, pakalbėti apie tai, kaip esporto pasaulis atrodo iš tėvo perspektyvos bei tai, kokį kelią iš tiesų turėjo nueiti broliai „Boo“, kad atsidurtų ten, kur dabar yra.

Esportas yra be galo sparčiai auganti pramogų sfera, kuri palaipsniui įtraukia įvairias amžiaus grupes – nuo jaunimo, varijuojančio tarp 12 ir 18 metų, iki net vyresnio amžiaus žmonių, kurie į šį pasaulį patenka per savo vaikus.

„Kai mes su vyru, po kontraktų pasirašymų, iš pradžių Ričardo, o vėliau ir Dominyko, pamatėme kiek ir kaip dirba mūsų vaikai, supratome, kad tai yra realiai sunkus ir labai sudėtingas darbas“, pažymėjo brolių „Boo“ mama D. Lukaševič.

kad jie žaidžia vienoje komandoje, man, kaip mamai, tai buvo didžiausias džiaugsmas, – „MamaBoo“.

Kaip teigė D. Lukaševič, apie esportą šie pirmą kartą išgirdo dar prieš 10 metų, kuomet „Boo“ jau pradėjo ruoštis savo esporto karjerai.

„Ričardas prieš maždaug 10 metų pradėjo mus supažindinti su esportu. Tada pirmą kartą išgirdau šiuos terminus. Jis 11-oje klasėje užsiminė, kad nori būti esportininku. Ir link to ėjo po truputį: lankė mokyklą, ją baigė, stojo į universitetą, po to išstojo, tada vėl stojo į kitą universitetą. Tas gyvenimas niekuo nebuvo išskirtinis, bet tuo pačiu šalia buvo jo svajonė, kurios jis siekė. Ir atėjo laikas, kai jis pasirašė pirmąjį kontraktą“, – prisiminė „MamaBoo“.

Apie modernią pramogų sferą, kuri palaipsniui kuria vis daugiau karjeros galimybių, jaunam žmogui suprasti yra lengviau. Tai padaryti vyresnio amžiaus žmogui yra gerokai sunkiau.

„Amžiaus skirtumai yra dideli, tad ir supratimas yra kitoks. Džiaugiuosi, kad mums su vyru pavyko priimti šią realybę, kadangi joje gyvename. Kai priėmėme profesionalų esportą kaip darbą – savo vaikus pradėjome dar labiau palaikyti“, – apie pradžią esporte kalbėjo D. Lukaševič.

Pasaulio čempionato finalą pusę Grigiškių žiūrėjo. Dominyko mokytojos žiūrėjo. Žiūrėjo mūsų amžiaus žmonės.

Tiesa, net ir skirtingos amžiaus grupės netrukdė palaikyti brolių „Boo“ kelionės Pietų Korėjoje vykusiame pasaulio čempionate.

„Mes iš Grigiškių. Pasaulio čempionato finalą tiesiog dėl palaikymo žiūrėjo labai daug Grigiškių gyventojų. Dominyko mokytoja žiūrėjo. Žiūrėjo mūsų amžiaus žmonės. Jie to niekada nebuvo darę, bet tą kartą daug kas prisijungė pažiūrėti. Jei apie tai nekalbėsime – niekas ir nežinos“, – su šypsena pasaulio čempionatą prisimena D. Lukaševič.

Pokyčių kupinas vaikų kelias į šlovę

Dominykas („MiniBoo“), tik sulaukęs 16 metų, gavo pirmojo kontrakto pasiūlymą. Tuo metu jam buvo siūlyta prisijungti prie Azerbaidžano organizacijos „GMT Esports“. Kaip teigia „MamaBoo“ – buvo tikrai didelė atsakomybė nepadaryti klaidos pasirenkant – leisti ar ne.

„Dominykui tuo metu buvo ką tik sukakę 16 metų. Jam buvo pasiūlytas pirmas kontraktas, tad tai buvo didelė atsakomybė nepadaryti klaidos: uždrausti ar leisti. Mes leidome, tai buvo mūsų visiškas palaikymas jau nuo pirmo žingsnio.

Tuo metu jam buvo 16, dabar jam tuoj bus 20. Praėjo beveik 4 metai ir aš nei vienu momentu nepasigailėjau, kad mes leidome jam būti šio pasaulio dalimi“, – apie jauniausiojo vaiko startą esporte kalbėjo „MamaBoo“.

Įdomu ir tai, kad jauniausia šeimos atžala, „MiniBoo“, nuosavo kompiuterio neturėjo iki pat savo profesionalo karjeros pradžios, t. y. 16 metų.

„Dominykas savo asmeninį kompiuterį gavo 2020 m. lapkritį, kai liepos mėnesį jam suėjo 15 metų. Nebūtina sėdėti nuo pat mažų dienų ištisai prie kompiuterio, kad tapti profesionaliu esportininku. Tai yra vienas iš gerųjų pavyzdžių. Jis iš Ričardo tam tikromis valandomis, tam tikram laiko tarpui gaudavo prieigą.

Dominykas, kaip ir Ričardas savo laiku, gyveno įprastą vaikų gyvenimą, užsiimdavo įvairiomis veiklom. Jis lankė futbolą, tad žino kas yra komandinis žaidimas. Jis mokėsi groti smuiku, tad žino kas yra atkaklus ir nuoseklus darbas.  Esporte yra ne vien tik mokėjimas šaudyti. Ten yra daug sudedamųjų dalių.“

Kaip atrodo esporto šeimos kasdienybė

• 2023 m. abu broliai prisijungia prie „Team Heretics“. Kaip iš tėvų perspektyvos atrodė akimirka, kai abu vaikai prisijungė prie tos pačios komandos?

Tais metais, kada Ričardas pateko į Europos „VALORANT“ aukščiausią lygą, pasirašęs kontraktą su „Team Heretics“, Dominykui buvo 17 m. Jis tuo metu žaidė „Case Esports“ ekipoje Ispanijoje. Jis norėjo labai patekti į profesionalią lygą, bet tam reikia 18 metų. Tais metais (kada prie „Heretics“ prisijungė „Boo“ – red.).

Bet tik svajonių nepakanką, kad žaisti aukščiausiame lygyje. Visą tą laiką šalia profesionalios veiklos buvo mokykla, ar šalia mokyklos buvo profesionali veikla, reikėjo atlikti dvi pagrindines veiklas. Apie laisvalaikį ir normalų miegą galima buvo net nesvajoti. Teko labai daug dirbti ir rodyti rezultatus, kas ir buvo padaryta.

Dominykas įrodė, kad jis gali žaisti aukščiausiame lygyje. Tikrai nebuvo taip, kad „Boo“ jį pakvietė ir jis pateko į komandą. „MiniBoo“ testavo labai daug ir ilgai. Galiausiai treneriai ir pats kapitonas „Boo“ nusprendė, kad „MiniBoo“  atitinka visus reikalavimus ir gali tapti komandos nariu. Jis tai įrodė savo gebėjimais ir darbu.

O kad jie žaidžia vienoje komandoje, man kaip mamai, tai buvo didžiausias džiaugsmas. Jaunuoliui reikėjo išvykti į užsienį, susitvarkyti su buitimi, išlaikyti profesionalų lygį ir tuo pačių baigti mokyklą – tad turėti artimą žmogų šalia buvo labai šaunu. Nežinau kokius jausmus turėčiau išgyventi per jų žaidimus, jeigu žaistu skirtingose komandose, žaidžiant vienas prieš kitą. Kaip mano širdis turėtų plyšti.

• Jau vasarą broliai „Boo“ išvyksta į Kanadą, kur vyks „Masters Toronto“ turnyras. Ar vyksite palaikyti?

Visada yra svajonė vykti kartu su vaikais į Torontą ar bet kur kitur. Bet deja, yra realybė, yra darbai, nežinome ar pavyks. Tikrai labai norime, bet tik laikas parodys, kad galėsime būti greta jų Kanadoje.

• Ar stebite kokias kitas esporto disciplinas?

Nei aš, nei mano vyras nieko kito nestebime, mums „VALORANT“ užtenka per akis. Va „Boo“ ir „MiniBoo“ vyriausiasis brolis, Artūras, tai užsikabino ant „Counter-Strike“.

• O ar stebite kokius kitus Lietuvos esporto atletus?

Aš pažiūriu Justiną („jL“). Jei pamatau kažką parašyto apie jį, tikrai paskaitau. Matote, aš jį pažįstu tik iš vaikų pasakojimų ir dėl to, kad kartu jie, Justinas, Ričardas ir Dominykas, buvo nominuoti LRT Metų apdovanojimams. Ir patį „Counter-Strike“ žinau, nes visi mano vaikai žaidė jį.

• Ar sekate naujienas, rašomas Lietuvoje ir užsienyje, kurios būna apie jūsų vaikus?

Seku visas naujienas, nuolatos. To ko nesuprantu – bandau verstis į lietuvių kalbą. Žiūriu visus mačus, stebiu socialinę mediją. Vis pasikalbam su Ričardu („Boo“) ir Dominyku („MiniBoo“), aš savo įžvalgom pasidalinu, jie savo komentarais mano supratimo lygyje. Pačio žaidimo visko aš tikrai nesuprantu, bet kaskart sužinau kažką vis naujo. Mes galime keistis informacija ne iš žaidimo žinojimo perspektyvos, bet iš gyvenimo patirties.

• Ką palinkėtumėte kitų vaikų tėvams, kurie bando suprasti apie esportą?

Kada aš pradedu kalbėti su savo amžiaus ir šiek tiek jaunesniais tėvais apie esportą, jie nustemba. Apie tokį gyvenimą jie nėra girdėję. Lietuvoje apie tai žmonės nelabai daug ką žino. Dažnai tėvai pasiklausę pasako, kad nebedraus savo atžaloms žaisti kiek nori. Tai yra labai klaidinga, nes visur ir visada reikalingas balansas.

Norėčiau palinkėti tėveliams vaikus tiesiog mylėti, girdėti juos, gerbti ir palaikyti visada! Net ir tada kai tikrai suklysta, arba mums tik atrodo, kad jie klysta – reikia būti šalia.