Skyrybų su „G2 Gozen“ priežastis atskleidęs „Carcass“ – apie Japonijos kultūrą ir galimą nacionalinę „VALORANT“ rinktinę

Tinklalapis Esportstop.lt pristato išskirtinį interviu su buvusiu profesionalių „CS:GO“ ir „VALORANT“ žaidėju, tapusiu treneriu iš Lietuvos – Robertu „Carcass“ Mikuckiu. 29-erių metų lietuvis papasakojo, kaip pasikeitė jo gyvenimas tapus tėvu, dabartinės komandos iš Japonijos pasiūlymą, darbingą dienotvarkę bei esportą ir jo infrastruktūrą Lietuvoje.

2024 m. pradžioje į tolimąją Japoniją išvykęs R. Mikuckis nors dar gausiai kuo pasigirti neturi, bet ankstesnė trenerio patirtis Europoje į tolimąjį Azijos regioną gali atnešti rimtų pokyčių. Daugiau, kaip 2 metus už „G2 Gozen“ vairo praleidęs lietuvis Europos moterų „VALORANT“ pirmenybėse tiesiog dominavo ir net vieną kartą tapo moterų pasaulio čempionu.

„REIGNITE“ su manimi susisiekė nepraėjus daug laiko nuo to, kai pasiskelbiau, jog ieškau naujos komandos su kuria galėčiau dirbti. Iš pradžių nelabai patikėjau ir didelių vilčių nedaviau, kad galbūt tai bus mano nauji „namai“, nes man asmeniškai organizacijos pavadinimas nebuvo girdėtas, bet akį patraukė graži žinutė, jog viską pradėjo nuo to, jog pasveikino su vaiko gimimu ir būtent paminėjo faktą, kad žino mano situacija ir siūlo darbą dirbti nuotoliu bent pirmuosius mėnesius“, – apie pradžią Japonijos organizacijoje kalbėjo „Carcass“.

„G2 Gozen“ perstruktūravimas privedė prie to, kad buvęs „VALORANT“ profesionalas padarė trumpą pertrauką, o sugrįžęs – žengė į kardinaliai kitokią esporto rinką. Tiesa, vaiko gimimas taip pat turėjo įtakos karjeros pokyčiams. Kaip pasakojo pats R. Mikuckis – būti tėvu yra neapsakomas jausmas.

„Jausmas, be abejo buvo neapsakomas, kadangi gimdymas buvo labai ilgas, tęsėsi visas 42 valandas, tai buvo ir nuovargio, ir nerimo, ir baimės, kad tik viskas baigtųsi gerai. Dėl darbo rutinos, tai sakyčiau ji pasikeitė, bet nepasakyčiau, jog tai dėl vaiko gimimo, sakyčiau tai labiau dėl naujos komandos su kuria dirbu, visgi. Prioritetai mano visada buvo tokie pat – pirmoje vietoje šeima, antroje – darbas, o tada jau visa kita“, – pasakojo lietuvis.

– Sugrįžkime šiek tiek atgal, kaip vertinate trenerio karjeros pradžia „G2 Esports“ organizacijoje? Kodėl bendradarbiavimas tarp jūsų ir organizacijos nutrūko?

– Žvelgiant atgal, manyčiau jog geresnės galimybės persiorientuoti iš žaidėjo į trenerį turbūt negalėjo pasitaikyti. Prisijungiau prie komandos, kai ji dar nebuvo laimėjusi nei vieno turnyro, kai tik vos buvo žaidėjos perėjusios iš „CS:GO“ į „VALORANT“. Tiesiog visi bendrai augome kartu ir tobulėjome, per tą visa laiką tapome daugkartiniais Europos čempionais, pasaulio čempionais ir užėmėme trečią vietą praėjusių metų pasaulio čempionate.
Mūsų bendradarbiavimas nutrūko, nes po užimtos trečiosios vietos komandą buvo planuojama perdaryti ir tai buvo tiesiog geras laikas pabandyti kažką naujo ir trenerio pozicijoje, iš senojo sąstato žaidėjų taipogi liko tik dvi, t.y., „mimi“ ir „Petra“.

– Papasakokite apie savo dienotvarkę ir esminius dalykus. Kaip sekėsi pradžia naujoje komandoje ir prisitaikymas prie Japoniškos esporto kultūros? Ar ji yra kitokia už Vakarų Esporto kultūra?

– Dienotvarkė iš dalies visada skiriasi, bet turbūt dažniausiai pasitaikanti – prasideda nuo ankstyvo laiko su sūnumi, kuris keliasi apie 7 ryto, tada pasiruošimas darbui (teorijai), susitikimas su komanda su viena iš komandos narių ir 1 ant 1 VOD review, tada susitikimas su komanda – teorijos išdėstymas, klausimų atsakymas, 3-4 scrimai (liet. bandomieji žaidimai), feedback‘as (liet. pastebėjimai) ir klausimų atsakymų sesija. Tada vakaras su šeima ir laikas sau.
Dėl prisitaikymo, tai turbūt sunkiausias dalykas yra kalbos barjeras, daugeliu atvejų turime naudoti vertėją.
Dėl pačios kultūros pirmas pastebėjimas tai buvo, jog jie labai mandagūs ir pagarbūs, klausosi kiekvieno žodžio ir patarimo, tas labai maloniai nustebino. Iš pačio žaidimo pusės, kas liečia scrimus prieš kitas komandas, tai daugiau komandų kurios žaidžia ant savo individulių sugebėjimų ir komandinis žaidimas lieka antroje vietoje.

– Ar turėjote pasiūlymų iš kitų „Game Changers“ ar VRL komandų? Ar svarstytumėte VRL komandos pasiūlymą?

– Turėjau nemažai pokalbių dėl kitų „Game Changers“ komandų, bet kai kurios žinomos organizacijos nusprendė dar šiais metais nežengti žingsnio į GC sceną. Dėl VRL, tai irgi turėjau kelis pasiūlymus, tačiau ne tiek daug, vienas pasiūlymas buvo tryout (liet. bandomasis laikotarpis) periodui. Buvo ir iš VCT komandos, tačiau tuo metu jau buvau pasirašęs kontraktą su „REIGNITE“.

– Jei atsirastų galimybė treniruoti Lietuvos nacionalinę „VALORANT“ rinktinę, ar svarstytumėte tokį pasiūlymą?

– Be abejonės, atstovauti savo šalį tikrai norėčiau, jeigu būtų turnyras būtent tokiu principu. Tikrai su mielu noru padėčiau ir studentų komandai, jeigu dalyvautų „RedBull Campus Clutch“ turnyre.

– Kaip vertinate dabartinę esport infrastruktūra Lietuvoje, ir ką būtų galima gerinti?

– Manau, kad esportas Lietuvoje juda į priekį, turime daug gerų žaidėju skirtingose disciplinose, keletą trenerių, tačiau neturime pamatų, neruošiame jaunų žaidėjų, nėra investicijų kurtis lietuviškoms organizacijoms, mažai kas daroma valstybiniu lygmeniu. Tikrai galima būtų plėstis daugiau, tačiau apie tai jau daug kas nemažai šnekėjo.

– Be didelį laiko dalį užimančios tėvystės, darbo treneriu, kaip leidžiate laisvalaikį?

– Šiuo metu vakarais, kai vaikas užmiega, su žmona ką nors pažaidžiame ar pažiūrime kokį filmą, taip pat įsirenginėjame naujus namus, tas taip pat užima daug laiko.